Pleiskanos
|
|
|
Pleiskanos – lyg „sniegas ant pečių“ - tai pernelyg didelė deskvamacija (desquamation, angl.k. - odos epidermio viršutinio sluoksnio pasišalinimas), pasireiškianti mažais balto ar geltono atspalvio odos žvyneliais, kurie atsiranda odos paviršiuje ir plaukuose. Pleiskanų atsiradimo priežastys iki galo nėra išaiškintos, tai gali būti susiję su infekcija, su organizmo medžiagų apykaitos procesų sutrikimu, skrandžio bei žarnyno funkcijų sutrikimu, stresu, nervine įtampa, vitaminų A ir B maisto racione stoka, nepilnaverčiu maitinimu, netaisyklinga plaukų priežiūra bei netinkamų kosmetinių priemonių naudojimu ir su daugelių kitų faktorių. Nors šiuolaikinis mokslas išskiria kelis dešimtis jų, tačiau nustatyti kiekvienam žmogui konkrečią priežastį – tikrai iki šiol nėra lengva. Dažnai pasitaiko, kad pleiskanos yra specifinio mikrobo poveikis, kuris gali sukelti ir niežulį. Odos niežulį gali sukelti ir riebalinių liaukų sekretas išeinantis į odos paviršių ir blokuojantis kitų riebalų išėjimą, tuomet riebalų rūgštys (riebalų sekreto įrimo ir oksidavimo išdava) dirgina nervų galūnes ir pradeda niežėti oda. Viršutinis galvos odos sluoksnis susideda iš kelių dešimčių tampriai supresuotų tarpusavyje ląstelių sluoksnių. Kiekviena atskira ląstelė praeina tam tikrą vystymosi ciklą: ji „gimsta“, vystosi ir „miršta“. Kai organizme viskas funkcionuoja normaliai, šis procesas trunka 3-4 savaitės, tačiau kaip ir kiekviename gyvenimo periode gali atsirasti trikdžiai ir ląstelių gyvenimo trukmė sutrinka – sutrumpėja iki savaitės. Tada jos pradeda masiškai „byrėti prieš laiką“, sudarydami „sniego ant pečių“ įspūdį.
Pleiskanos yra odos ląstelių suragėjimo (keratinizavimo) proceso sutrikimo išdava. Galvos odos ląstelės nuolat atsinaujina (kas 28 dienos) ir mes to nepastebime. Šios apmirusios odos ląstelės pasidaro matomos tik tada, kai sulimpa didelis jų kiekis. Viena balta pleiskana išties yra sudaryta iš 500 ar 1000 suragėjusių ląstelių. Ląstelės sulimpa smarkiai padidėjus odos ląstelių ragėsimu, kurio priežastys lyg šiol nėra tiksliai žinomos. Pleiskanų susidarymas susijęs su padidėjusia riebalų sekrecija, todėl spėjama, kad bakterijoms ardant riebalus susidaro medžiagos, kurios padidina ląstelių ragėsimą. Epidermio raginis sluoksnis sustorėja, trukdo odos riebalams ir prakaitui patekti į paviršių, oda darosi sausa ir ima pleiskanoti (pernelyg didelis odos raginio sluoksnio paviršiaus atsilupusių žvynelių byrėjimas). Šiuo metu epidermio odos ląstelių gyvenimo ciklo sutrikimo versija yra siejama su sąlyginai patogeninio grybelio Pityrosporum Ovale (arba kitaip pavadinto Malassezia Furfur) veiklos aktyvizavimo. Tam tikrų sąlygų dėka šis mielių grybelis pradeda greitai plisti ir skatinti prieš laikinį epidermio ląstelių sluoksniavimąsi, šerpetojimą ir pasišalinimą. Tačiau, kai pradedi aiškintis kokios sąlygos skatina šio grybelio plitimą, kas gali išprovokuoti jo veiklos aktyvumo padidėjimą, paaiškėja įvairūs faktoriai: avitaminozė, imuninės sistemos nusilpimas, vidaus organų susirgimai, hormonų veiklos ir medžiagų apykaitos procesų sutrikimai, stresai, neigiamas aplinkos poveikis, mitybos raciono pokyčiai, neteisingai parinktos plaukų priežiūros ir šukuosenos kūrimo priemonės, pernelyg dažnas džiovinimas plaukų karštu feno (džiovintuvo) oru ir kt. – viso išvardyti neįmanoma. Tam kad maksimaliai tiksliai nustatyti konkretaus žmogaus pleiskanų atsiradimo priežastis, jam teks praeiti kompleksinį medicinos tyrimą. Kartais daug pleiskanų gali atsirasti ir tada, kai galvos oda labai sausa ir sudirginta nekokybišku šampūnu ar kitomis kosmetikos priemonėmis, neatsargaus cheminio apdorojimo ar net labai sauso patalpų oro. Tokios sausos pleiskanos dažnai išnyksta savaime, kai praeina galvos odos suerzinimas.
|
Visos šiuolaikinės priemonės nuo pleiskanų (šampūnai, losjonai, kaukės ir kt.), kaip taisyklė, turi vieną aktyvų komponentą, pašalinanti pleiskanas. Priklausomai nuo „gydomosios chemijos“ aktyvių medžiagų mechanizmo poveikio šiuolaikinės priemonės nuo pleiskanų galima suskirstyti į trys grupes pagal poveikį: medžiagos su keratoliniu poveikiu (skatina pleiskanų dalelių tirpimą, pavyzdžiui salicilo rūgštis, siera); medžiagos su acitostatiniu poveikiu (normalizuoja epidermio ląstelių gyvybingumo ciklą, pavyzdžiui seleno disulfidas, cinamono ekstraktas); medžiagos su priešgrybeliniu poveikiu (mažina grybelio Pityrosporum Ovale aktyvumą, pavyzdžiui cinko piritonatas, ketokonozolas, klimbazolas). Gana populiarūs yra dvigubo poveikio komponentai, pavyzdžiui, oktopiroks arba piroctone olamine turi priešgrybelinį ir acitostatinį poveikį, o degutas arba kadagių ekstraktas - keratolinį ir acitostatinį poveikį. Norint kompleksiškai spręsti problemą geriausia pasirinkti priemones, kurios turi visų paminėtų komponentų. Tačiau reikia atsiminti, kad netinkamas įvairių ir ypatingai stipresnių priemonių nuo pleiskanų naudojimas dažniau gali tik pabloginti situaciją. Neteisingai būtų manyti, kad pleiskanų gydymui pakanka tik teisingai pasirinkti vieną ar kelis „gydomosios chemijos“ produktus, pavyzdžiui, šampūną nuo pleiskanų. Pati šampūnų (ar kitų specialių plaunamų skysčių) specifika, kurie po jų paskleidimo neilgai pasilieka galvos odos paviršiuje, neleidžia pilnumoje parūpinti ilgalaikį gydomųjų komponentų savybių poveikį. Teisingai būtų kalbėti apie tinkamą priemonių parinkimą pagal veikimo trukmės principą, nes visus aktyvius ingredientus galima suskirstyti į tirpius ir netirpius. Tirpūs komponentai pasilieka aktyviais tik iki kontakto su vandeniu, tuo tarpu kai netirpūs komponentai netirpsta vandenyje ir pasilieka veikti iki sekančio plaukų trinkimo šampūnu.
|
© 1994 - 8081 B&B International Enterprises.
Visos teisės saugomos. |
|
|
|